Raganiškų papuošalų kūrėja

Prieš keletą metų „Šiaurės rytai“ rašė apie Vaidą Jutkonę, iš Klaipėdos į gimtuosius Biržus atvykstančią vasaroti. Nuo to laiko, sako pati Vaida, buvusi žurnalistė, daug kas jos gyvenime pasikeitė: rašymas jai – praeitis. Biržai, pasak pašnekovės, yra jos širdies vieta, kurioje subrendo jos naujos veiklos idėja. Biržuose, beje, ta idėja kaskart gauna po naują kūrybinį gurkšnį. Vaida Jutkonė skaitytojams pasakoja ne tik apie savo kuriamus papuošalus, bet ir apie dabartinės moters raganavimą.

– Vaida, kaip pristatytum save?
– Esu biržietė, emigravusi į Klaipėdą, trijų vaikų mama, reklamos projektų vadovė ir prekės ženklo „Raganna“ sumanytoja bei įkūrėja.

– Buvusi ilgametė žurnalistė tapo papuošalų kūrėja. Kas ta „Raganna“, kaip ji atkelivao pas tave?
– Esu iš tų, kurie tiki ženklais, regi juos kasdienybėje įvairiausiais pavidalais, suvokia gyvenimo trapumą ir šio žinojimo akivaizdoje mokosi mylėti tokį gyvenimą, koks yra duotas.
„Ragannos“ prekės ženklas ir mistiškas papuošalų bei aksesuarų pavadinimas manęs ieškojo pakankamai ilgai. Kad niekada nesižavėsiu skaičiukais, chemija ir geometrinėmis progresijomis, supratau jau pirmoje klasėje. Su visa pagarba šiems tiksliesiems mokslams noriu pasakyti, kad mano galvai šie dalykai buvo tarsi karvei baletas. Meilės matematikai neįskiepijo nei mokytojai, nei 3 korepetitorės. Tačiau jau nuo 11 metų buvau perkrimtusi pusę tėčio asmeninės bibliotekos knygų, kurių pas mus namuose buvo ypač daug – kelios sovietinės sekcijos. Ir visos buvo ne parodai, kaip anuomet buvo madinga, o skaitymui ir aptarimui. „Drąsiųjų keliai“, lietuvių, rusų klasika, Artūro Konano Doilio Šerloko Holmso istorijos, Aleksandras Diuma, Šekspyras, graikų mitologija – man, vaikui, tai buvo tikras žinių lobynas. Kad esu mergaitė, turinti fantazijos, mama suprato taip pat pakankamai anksti – būdama gal kokių 5-ių, įlindau į spintą ir gabaliukais sukarpiau kelerius pačius geriausius tėčio marškinius. Iš jų norėjau pasiūti kažką gražaus. Ką – jau nepamenu, tik prisimenu, kad tėvų tada buvau labai nesuprasta ir neįvertinta…
Po mokyklos – studijos Klaipėdos universitete, Režisūros katedroje. Vėliau – kiek netikėtas šuolis į žiniasklaidą, kuriai paskyriau apie 17 savo gyvenimo metų. Na, ir žinoma – šeima, vaikai ir uždaras voverės ratas. Kai pajutau, kad dūstu nuo rutinos ir mano gyvenimas vis dažnėjančiomis akimirkomis palengva pradeda priminti Džordžo Orvelo „1984“, ryžausi nutraukti tą namai-darbas-namai distanciją. Juolab kad ir proga buvo puiki – 2010 metais į pasaulį atėjo mūsų dvynukės Gaudrė ir Meda.

– Ir taip atsirado papuošalai…
– Taip… Iš pradžių su vyru įkūrėme reklamos paslaugų bendrovę, o šalia to įgyvendinau ir ilgai brandintą norą prisiliesti prie moteriško pasaulio – kurti prasmingą grožį, turintį išliekamąją vertę. Taip gimė „Raganna“.
Ji įskrido pro langą Biržuose vieną karštą, bemiegę liepos pilnaties naktį. Beveik pusmetį iki tol kankinausi ieškodama tos vienintelės smilgos, ant kurios taip gardžiai atrodo suvertos žemuogės. Niekaip nelipo nė vienas žodis, kuris atspindėtų vidinę būseną, ketinimą nerti į absoliučiai man nepažįstamą sritį. Ir štai – vėl atsakymą padiktavo knyga. Clarissa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais“ atvėrė man kelią į save, manau, kad tai daugiau ar mažiau patyrė visos, šią knygą skaičiusios. Noriu pacituoti: „Kiekvienoje moteryje slypi galinga jėga, pasižyminti tobulais instinktais, kūrybos aistra ir nesenstančia išmintimi. Tai – Laukinė Moteris, instinktyviosios moterų prigimties įsikūnijimas. Bet ji grėsmingai nyksta.
Nors visos gimstame dosniai laukinės prigimties apdovanotos, vėlesni visuomenės bandymai mus „civilizuoti“ ir įsprausti į griežtus rėmus galiausiai užgniaužia iš sielos gelmių aidintį ir gyvybę teikiantį vidinį mūsų balsą“, – rašo C. P. Estes savo knygoje. Tą liepos naktį aš tiesiog pamačiau laukinę moterį – raganą. Ji gyvena kiekvienoje iš mūsų, tik galbūt visuomenės normų, stereotipų ir kasdienybės rūpesčių nualinta vis dar ieško tikrosios savo prigimties… Akimirką persmelkė žinojimas – jau turiu!

– Kuo ypatingi tavosios „Ragannos“ papuošalai?
– Jie – natūralūs. Tai mineralai, akmenys, turintys ypatingų, net ir gydomųjų savybių. Juos suvokiu kaip gamtos kūrinį. Iš jų daugiausia kuriu apyrankes. Norėjosi, kad papuošalai neštų tą kūrybišką žinią, drąsintų moteris, suteiktų pasitikėjimo, pastiprintų, apsaugotų tarsi amuletai, tad apyrankės iš akmenukų – būtent tai, ko reikėjo ir man, ir mano „Ragannai“. Pirmą apyrankę susivėriau spontaniškai, radusi labai žemiškų spalvų agato akmenėlius, tą apyrankę man nupirko praėjus vos pusvalandžiui po to, kai įkėliau į FB. Tai buvo ženklas, ne kitaip…

– Natūralios medžiagos visuomet teikia kažkokių išskirtinių pojūčių, sako, netgi turi gydomųjų galių. Kaip yra su akmenimis?
– Tos, kurios nešioja natūralių akmenukų apyrankes, neleis sumeluoti, kad mineralai dažnai kalbasi su savo šeimininkėmis. Kai kurie net šildo riešą ir tuo tik įrodo savo galias. Vienus akmenukus aš nešioju kasdien, nes jaučiu, kad man, pavyzdžiui, trūksta saulės energijos, kitus apsaugai laikau arti savęs eidama į svarbius susitikimus, trečiuosius – kai juntu, jog esu pavargusi, neišsimiegojusi. Natūralių mineralų poveikis buvo žinomas dar senovės Egipte, vėliau žinias apie mineralus perėmė kitos kultūros – graikai, romėnai. Tačiau reikia priminti, kad kristalai ar mineralai nėra visagaliai. Tai labiau įrankis, kuris gali padėti susidūrus su tam tikromis problemomis ir tai tik tuomet, jei juo bus teisingai naudojamasi. Natūralūs akmenys padeda vienus ar kitus dalykus atlikti geriau, sustiprina nešiotojo geruosius bruožus, sušvelnina prastuosius. Gaunu daug padėkos laiškų, ir moterys, ir vyrai dėkoja už mano kurtas apyrankes, kurios tarsi limpa prie riešų, o problemos palengva traukiasi arba bent jau aprimsta.

– Kiek metų tavo „Ragannai“?
– Mano „Ragannai“ – 9 mėnesiai. Tiek laiko ji gyvuoja Facebook socialiniame tinkle. Per beveik metus patyriau didžiulį atradimo ir bendrumo jausmą – drįstu teigti, kad Lietuvoje kas antra moteris yra ragana arba bent jau švelniai raganaujanti. Kiekviena turi tik jai vienai žinomų sėkmės ritualų, skanaus maisto ruošimo paslapčių, jėgos šaltinį, suteikiantį energijos tuomet, kai to labiausiai reikia, magiškus žodžius savo kūdikiui nuraminti ir jokiais mokslais nepaaiškinamas intuicijos žinias, empatiją. Tai – mūsų, moterų, magija.

– Bet, Vaida, kodėl – „Raganna“? Ir kodėl pavadinime yra ta dviguba „n“?
– Dviguba „n“ – ne mistika ir ne burtai. Tiesiog, kuriant tinklalapį www.raganna.lt, žodis „ragana“ jau buvo užimtas. Kas yra ragana? Ir ką šis žodis reiškia šiandien? Stereotipuose įkalintas protas akimirksniu pasiūlys asociacijas: pikta, bloga, sena, gali nužiūrėti ir, ko labiausiai bijojo viduramžių krikščionių šventikai, gali užburti, prakeikti, susargdinti ar net numarinti. Bet juk kažkada raganos buvo gerbiamos ir mylimos… Kas gi privertė mus išduoti Raganą? Juk pagoniškoje Lietuvoje ji buvo žiniuonių ir gydytojų deivė. Ją garbino, jai dėkojo, jos klausė ir mylėjo. Ją siejo su žiniomis, vidiniu ir išoriniu grožiu, nežemiška nuojauta ir pačios gamtos apdovanota išmintimi.
XVII a. puritoniškoje Amerikoje moteris baudė ir kaltino raganavimu net už ryškius drabužius. Pačios gražiausios ir nenuolankiausios skendo liepsnose visoje Europoje, ne išimtis – ir Lietuva. Istorija jau turi atsakymus, kodėl pasaulyje taip nuožmiai su didžiuliu įniršiu, jėga ir baime buvo persekiojamos tos, kurioms lipdė raganų etiketes. Visais laikais išmintingos moterys buvo nepatogios. Tai, kas šimtmečiais nuosekliai buvo sėta, sunokino vaisių.
Man norisi reabilituoti, išvaduoti iš stereotipų ir patį žodį, ir raganą – reginčią širdimi moterį, todėl „Ragannos“ paskyroje dalinuosi ne tik papuošalų nuotraukomis, bet ir informacija, kuri naudinga moteriai, tik pradėjusiai kelią į save.

– Kokios yra, pasak tavęs, dabartinės raganos?
– Dabarties raganos yra praradusios spontanišką raišką, vyriškos jėgos įstatytos į rėmus ir todėl tarsi praradusios teisę į netikėtą, aistringą poelgį, kuris nereikalautų atsakomybės. Pastebiu, kad net ir šiandien ant laužo visuomenė mielai pastatytų bet kurią drąsią, tvirtą savo nuomonę turinčią ir jos neslepiančią moterį. Mes gyvename vyriškame pasaulyje, kuriame karaliauja jaunystės, seksualumo, dirbtinio grožio standartai, nerašytas, tačiau aiškiai juntamas fizinės jėgos, racionalaus proto kultas. Moters kūnas parduodamas reklamose, bet apie sielos grožį filmukų ir straipsnių mažai kam reikia. Šiandienos raganoms tenka nelengvas iššūkis visa tai atlaikyti, nepasiduoti. O tai įmanoma, mano galva, tik vienu atveju – pažinus savo laukinę prigimtį…
Tos raganos – visos mes, moterys. Juk esame apdovanotos prigimtinėmis galiomis mylėti, kerėti ir puoselėti savo slaptą visatą, kurioje sukasi žmonijos kasdienybė.
„Ragannos“ papuošalai yra skirti visoms drąsioms, išmintingoms, stereotipų neįkalintoms ir iššūkių nevengiančioms moterims bei merginoms. Po šiuo ženklu savo kūryba dalinuosi ne viena. Kai kuriuos gražius dalykėlius kuria ir kitos lietuvės menininkės, dizainerės, papuošalų ir aksesuarų kūrėjos, kviečiančios mus nerti į paslaptingą, bėgančių su vilkais moterų pasaulį…

– Kaip atsiranda gražiosios akmeninės apyrankės, auskarai ir kiti papuošalai?
– Kaip jau minėjau, „Ragannos“ papuošalus kuriu ne tik aš. Bendradarbiaujame su keliomis dizainerėmis, planuojame greitu laiku pradėti siūti ir raganiškas rankines. Šiuo metu namelyje ant vištos kojelės gimsta ir odinės apyrankės, kaklo papuošalai. Na, o mano akmenukai į pasaulį atkeliauja netikėčiausiose vietose, Klaipėdoje – prie jūros, namuose ar pėdinant su dukrytėmis į darželį. Kaip jie atrodys, kas su kuo derės, būna, kad pamatau ir sapnuose. Tačiau patį didžiausią kūrimo džiaugsmą šią vasarą išgyvenau savo gimtuose Biržuose. Būtent čia, šioje erdvėje, esu prieš daug metų palikusi savo širdį ir vargu ar koks nors pats įspūdingiausias pasaulio kraštas sugebėtų ją taip užkariauti iš naujo… Čia viskas sava ir iki skausmo pažįstama. Biržai – mano laimingos vaikystės namai, mama, tėtis, sesuo, močiutės, kurią labai mylėjau, kapas, vieta, kurioje augau, ganiau kaimynų ožkas ir su močiute kepėme blynus šuniui Meškiui. Širvėnos ežeras, piliakalnis, pilis, išbraidytos pievos – viskas Biržuose turi ypatingą energiją. Ramybės, tylos ir prisiminimų miestelis… Galbūt todėl šią vasarą Biržuose gimė tiek daug „Ragannos“ apyrankių – rankos tarsi pačios vėrė karoliukus, o papuošalų fotografijoms tiko bet kuri biržietiška erdvė.
Jau ruduo ir aš vėl tykiai ir palengva ruošiuosi iškęsti niūrų, pilką žiemos sezoną. Biržuose dažniausiai prabėga visos manos vasaros, todėl, pradėjus kristi lapams, „Raganną“ iki kitos vasaros šildys tie prisiminimai. O kitąmet Biržams ir vėl giedosiu ditirambus, nes jaučiuosi šiam miestui skolinga už polėkius, kūrybinį įkvėpimą ir nerealias erdves.

Šaltinis www.siaure.lt/

http://www.siaure.lt/article/articleview/15358/1/249

2 komentarai to “ Raganiškų papuošalų kūrėja”

  1. kaina says :Atsakyti

    O kokia kaina jūsų papuošalų? Ar kuriate pardavimui vestuvinius žiedus? Visai būtų įdomu pamatyti netradicinių variantų, nors pati esu klasikos mėgėja.. 🙂

    1. Sveiki, visas kainas rasite cia – http://www.raganna.lt Vestuviniu ziedu nekuriame, galima issirinkti nebent baltu upiniu perlu verini, kuri taip pat rasite e parduotuveje 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.