Pakalbėkime apie ženklus. Juos, mielos raganos, net neabejoju, tikrai regite visos be išimties. Ypač, kai prašote pasaulio pritarimo arba paneigimo jūsų sprendimams, mintims, sumanymams. Šiandien ir vėl sutikau tą pagyvenusį vyrą, einantį gatve ir pakankamai garsiai dainuojantį keistas, nesirimuojančias melodijas. Skamba maždaug taip: „o, Klaipėda, perle prie jūros, gyvenk, klestėk ir būk mylima“, „linkiu jums laimės, supratimo, pagarbos, ir meilės. Tik ji pasauly šiam yra svarbiausia, ji gimdo sūnus ir dukras šios žemės“, „žydėkit moterys, motinos, žydėkit…“ ir panašiai. Aplinkinius tos dainos, matau, erzina, žmonės ratu apeina dainuojantį pozityvą, o man – tai ženklas. Neįprastas Visatos priminimas apie tai, kas yra svarbiausia ir ką tyliai kiekvieną dieną palengva žudo rutina. Smagu, kad dainuojantį „ženklą“ dažniausiai, kaip tyčia, sutinku tada, kai ko nors labai nuoširdžiai prašau dangaus, arba, jei už ką nors esu labai dėkinga, kaip ir atsitiko šį rytą. Eilė parduotuvėje, vienoj rankoj pievagrybiai, kitoj – krapai, galvoje,… žinot, kai taip netikėtai aštriai trenkia suvokimas, kad viskas yra gerai, kad dar nesu našlaitė, visi artimieji sveiki, kad vaikai laimingi, ir, kad vasara, alyvos žydi… Ir va – staiga už nugaros išgirstu „o, Klaipėda, perle prie jūros“…
Stebėkit pasaulį, nes jis visuomet turi paruošęs jums ypatingus ženklus. Visata gali atsakyti į kiekvieną jūsų klausimą. Tik reikia paprašyti…
i